BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šimtadienis iš mokytojo pusės

Na štai, pagaliau teko sudalyvauti savo mokyklos šimtadienyje. Iš karto pasakysiu, kad sunku su kuo sulyginti, nes paskutinį kartą teko būti tik savo šimtadienyje. Šiaip įspūdžiai neblogi, vienuoliktokai pasistengė iš širdies, vakaro tema “DISKO”, taip kad peno improvizacijai tikrai būta. Atmosfera tvyrojo šilta, daug juoko, pasitenkinimo. Tikiu, kad iš mokinių pusės šimtadienis tikrai nusisekęs.
Bet juk nebučiau mokytojas jei nepastebėčiau kokių nors trūkumų:D Visų pirma įdomus buvo mokytojų pasodinimas, susispaudę, lyg silkės, prie pat vakaro muzikanto kolonėlės. Patikėkit, kai jis uždainuodavo, net liežuvis virpėdavo nuo garso. Na, kad ir kaip tie mokytojai nereikšmingi, bet vis gi manyčiau, jog buvo galima ir kitaip sugalvoti susodinimą.
Nenorėčiau peikti vakaro, įdėta daug fantazijos, minčių, nuotaikos. Neblogai. Susodinimas tik menkniekis:D (na juk mokytojas, žinot kokie jie bjaurūs:DDD).
Gal pritrūko dvyliktokų indėlio ir jie turėjo prisidėti prie šventės, deje išgirdome tik “ačiū” - ir viskas.

Reziume - iš dešimties balų skiriu 8, juk visada reikia palikti peno tobulėjimui:)

Rodyk draugams

Alfos.lt idiotizmas

Šiandien atsidariau paskaitinėti alfos puslapį. Na ir kaip visada visu gražumu įdėtas straipsnis Top 10: ko vyrai neturėtų daryti viešumoje.  Nesuprantu, ar šio portalo tarnyba visiškai neturi ką veikti, ar jei trūksta normalių žurnalistų? Darau išvadų, kad nei to nei to. Labai įdomu, ar tas pilietis (kuris save “tipo” laiko žurnalistu) paskaito komentarus. Ir vėl darau išvadą, kad tikrai NE. Nejau dabar reikia normaliam, kultūringam (nors minimaliai) vyrui priminti, kad negalima spjaudytis, krapštyti nosį, pūsti nosies be servetėlės ar vemti (čia straipsnio žod.). O viršūnė šio straipsnio - vyrai negali viešumoje verkti ar sedėti užkėlę koją ant kojos. Tai pabandykim savęs paklausti, nejau žmogus - žurnalistas, baigęs mokslus, turintis nors kiek praktikos ir sveiko proto, gali rašyti tokius marazmus? Čia elementarus etiketas, kurio moko vaikus darželyje. Žinoma, jei žmogus (šiuo etveju vyras) neturi jokios kultūros tai savaime aišku, kad darys viską kas šiame straipsnyje pasakyta. Vyras, kaip suprantu čia traktuojamas kaip ne žmogus, jis matai net negali verkti viešumoje.
Jau ne pirmą kartą alfa.lt portale atsiranda tokių nesamonių. Bet kiek gi galima…?

Rodyk draugams

Nusirašinėjimo kultas - iš kur jis?

Jau šešta pamoka, šiandien aštuntokai rašo atsiskaitomąjį darbą. Juokingai atrodo jų noras nusirašinėti:) Na bandau save gražinti į tuos metus, nelabai mums ten kas išeidavo, gal tiesiog mokytojų autoriteto bijojom, gal… Dabar padėtis visiškai kitokia. Kaip sakoma jokio tabu:D vis krypsta tos akelės į draugo užrašus nors tu ka. Na ir kariaujam su jais nuolat. Nors jau po truputi įpranta su maniške tvarka.
Vis gi įdomu, iš kur tas begalinis noras nusirašinėti? Kodėl ši nusirašymo kultūra pas mus tokia gaji? Ką reikėtų keisti ar tobulinti?

Rodyk draugams

Tylusis aš…

Tylusis aš…

Pabūt ar pasilikti -
Dvejoju visada…
O gal ramiai numirti
Ir nekalbėti niekada…

Tiesiog ramiai išeiti
Taip tyliai, pamažu…
Ir niekam nesakyti,
Užmigt ramiu miegu…

Ir niekas nežinos,
Neklaus, nesidomės…
Rami naktis užklos,
Ir palinkės - sėkmės…

2009 02 03
(po didelės pertraukos)

Rodyk draugams

Kodėl jie nesišypso…?

Eilinė diena, tie patys žmonių veidai, tie patys posakiai, tos pačios gvildenamos temos… Bet kartais taip viskas atsibosta, norisi tik vieno - būtis “ten” kur ramu ir šilta, ten kur nėra rutinos.
Kaip pagalvoji, kiek mes mažai šypsomės. Vien tik darbas, skubėjimas, problemos ir viskas. Daugiau nieko.  Įeinu į mokytojų kambarį - prieš mane žmonės, kurie įpareigoti lavinti jaunąją kartą, paruošti ją gyvenimui, suteikti jai žinių ir gebėjimų, kuriais galėtų remtis gyvenimo vingiuose. Tie žmonės - mokytojai. Taip, šis žodis jau nebeturi tos garbės, kuria galėjo pasigirti kažkada. Jų veidai niūrūs, pavargę. Kartais visoje masėje ir pasirodo keletas juoko proveržių, bet tai būna retai. Pirmaisiais darbo mokykloje metais niekaip negalėjau suprasti - kodėl taip??? Nors atrodo jie myli savo darbą, bet kur šypsena? Deje dabar jau suprantu. Tiesiog per dažni darbo palydovas yra nusivylimas, ir dažniausiai jis kyla iš savęs: “nesugebėjau jo išmokyti…”, “nedaviau to kas tik jam tiko…”, “kodėl jis taip žiauriai pasielgė…” ir t.t.
Žinoma, geri mokinių darbai dažniausiai užgožia blogiuosius, ir tuo labiau mokytojas supranta, kad mokiniai nelabai turi kaltės jausmo. Vis gi to mes mokinomės: psichologija, ugdymo filosofija, pedagogija ir visas kitas marazmas. Bet kad ir kaip - mokytojas eilinis žmogus, kuris turi jausmus. Kad ir koks jis bebūtų profesionalas, vis gi jausmai yra tas pradas, kuris dominavo ir dominuos žmogaus viduje…
Norėčiau tik vieno, kad mokytojo darbe, nuolatinis palydovas būtų šypsena (kad ir kaip kartais sunku ją parodyti).

Rodyk draugams

“Eilinė diena rojuje” :D

“Eilinė diena rojuje” - pirma savaites diena, nauji darbai ir tuo pačiu vargai:) Vis dar vargstu su Blogo navigacija, sunkoka čia man, viskas nauja ir nežinoma. Žinoma - viskas išmokstama, bet kol kas kaip koks mažas nupiepes vyščiukas.
Skaitinėjau savo pusbrolio Gedžio bloga, na ten tai rimta. O jau kai pabandžiau paskaitinėti blogeriai.lt - jo…. Žalias miškas. Chebryte pažengusi į priekį. Kartais taip norisi žinoti, mokėti, bet žinių spraga informacinėse technologijose jaučiasi. Nors atrodo stengiuose neatsilikti.
Nėra ko norėti, mokyklos aplinka daro savo. Gerai, kad artimi kolegos informatikos mokytojai, tai iš jų stengiuosi pasisemti naujovių, jis klausinėju, kartais net pačiam nepatogu darosi:D na bet juk reikia. Kiti kolegos deje nelabai supranta ką apie kompiuterius. tai taip va ir laviruoju.

Rodyk draugams

Pradžių pradžia…

Sveiki, pagaliau ryžausi pradėti rašyti savo blogą. Prisipažinsiu, nežinau kodėl, bet baimė tą daryti buvo tikrai didelė. Prisiskaičiau begalės info apie blogo rašymą, atrodo kas čia tokio sunkaus, bet vis gi…
Jau beveik vidurnaktis, lyg tai reikėtų ir ruoštis į lova, bet norisi kažką parašyti, juk tai nauja… atrodytu minčių begalės, bet tik priliečiu pirštais klavetūrą - ir kažkas sustoja. Gal tai jaunojo blogerio ryžto trūkumas? o gal tai jau nuovargio pasekmė. Rytoi savaitės pradžia, ne bet kur, o mokykloje. Šio toje vietoje turėčiau sustoti ir pagalvoti ar vertą užsiminti, kad esu mokytojas. Na bet nuo to juk niekur nepabėgsi, kaip ten sakoma - mokytoją ir gatvėje pažinti galima iš jo eisenos ir manierų, o ką jau kalbėti apie jo bendravimą:)))

Rodyk draugams

←senesni